Geležies papildai: kas, kaip ir kodėl turėtų juos vartoti?

Geležis yra itin svarbus žmogaus organizmui mikroelementas, kuris įeina į deguonį gebančių prisijungti baltymų sudėtį, dalyvauja įvairiuose medžiagų apykaitos procesuose bei palaiko bendrą darnų žmogaus organizmo funkcionavimą (1). Deja, šiuolaikiniame pasaulyje geležies stoka yra vienas iš dažniausių mitybos sutrikimų (2). Geležies trūkumas organizme gali pasireikšti ne tik dėl nepakankamo su maistu gaunamo geležies kiekio, bet ir dėl įvairių fiziologinių ar patologinių būklių (3). Šio straipsnio tikslas – pateikti patikimais šaltiniais paremtą informaciją apie geležies svarbą mūsų organizmui, geležies stokos sąlygotas būkles ir jų išraišką bei atsakyti į pagrindinius klausimus apie geležies papildų vartojimą, šalutinius poveikius bei kitas jų ypatybes.

Geležies svarba

Geležis yra mikroelementas, kuris įeina į žmogaus organizmui ypač svarbių baltymų: hemoglobino ir mioglobino, galinčių surišti molekulinį deguonį, sudėtį. Mioglobinas yra raumenų baltymas, o hemoglobinas yra baltymas, randamas kraujyje esančiuose raudonuosiuose kraujo kūneliuose – eritrocituose (1). Hemoglobinas yra sudarytas iš baltymo globino ir prostetinės grupės – hemo, kurį sudaro porfino darinys, turintis geležies atomą (1 paveikslas). Būtent hemoglobinas, prisijungęs prie geležies deguonį, perneša jį iš plaučių į visus kitus organizmo audinius. Audiniams atidavęs deguonį, hemoglobinas padeda pašalinti anglies dioksidą, prisijungdamas jį prie geležies ir parnešdamas jį atgal į plaučius (1)(4). Taip pat geležis būtina smegenų ląstelių vystymuisi, fiziniam augimui, hormonų sintezei bei raumenų apykaitos palaikymui (5).

1 paveikslas. Kraujo sandara

Geležies apykaita

Maždaug pusė visos organizmo geležies (3–4 g) yra cirkuliuojančių eritrocitų hemoglobine, likusioji dalis – mioglobine, kepenyse bei retikuloendotelinėje sistemoje (6). Vidutinis geležies paros poreikis palaikyti eritropoezę (eritrocitų gamybą) yra 20 mg. Didžioji kasdienio geležies poreikio dalis yra gaunama iš pasenusių eritrocitų, tačiau likusiąją dalį turime gauti su maistu. Kasdien su maistu gauname apie 1–2 mg geležies, kuri kompensuoja kasdienį tokio paties kiekio geležies netekimą per prakaitą, su šlapimu ir išmatomis (6). Vaisingo amžiaus moterys geležies netenka papildomai dėl menstruacijų: vidutiniškai 0,3–0,5 mg geležies per parą, todėl moterys turėtų su maistu gauti daugiau geležies nei vyrai. Padidintas geležies poreikis pasireiškia ir nėštumo bei greito augimo laikotarpiais, todėl šiais periodais taip pat labai svarbu gauti pakankamą geležies kiekį (7).

Heminė ir neheminė geležies formos

Geležis gali būti skirstoma į heminę ir neheminę geležį (1). Heminė geležis – tai dvivalentė geležies forma (Fe 2+), kuri gali būti iš karto absorbuojama dvylikapirštėje žarnoje. Neheminė geležis – tai trivalentė geležies forma (Fe 3+), kurios absorbcija dvylikapirštėje žarnoje negalima. Norint įsisavinti pastarąją geležies formą, organizme ji turi būti paveikta specialaus fermento – geležies reduktazės – paverčiančio ją į heminę geležies formą, kuri gali būti absorbuojama žarnyne (6). Dėl šios priežasties trivalentė geležies forma yra lėčiau absorbuojama. Taigi, atsižvelgiant į pastarąsias aplinkybes, būtent heminė geležis yra geriausiai įsisavinama organizme.

Natūralūs geležies šaltiniai

Mėsa yra vienintelis maisto produktas, kuriame galime rasti ir heminės, ir neheminės geležies formų. Patartina rinktis jautieną, elnieną, triušieną, kurios turi daug daugiau geležies nei kiauliena bei tuo labiau vištiena. Taip pat geležies ypač gausu elnienoje ir stirnienoje. Kituose maisto produktuose: burokėliuose, žalios spalvos lapinėse daržovėse (špinatuose, gražgarstėse, petražolėse ir kt.), ankštiniuose augaluose (lęšiuose, pupelėse), grikiuose, pagarduose (krienuose, sezamų ir moliūgų sėklose), džiovintuose abrikosuose, galime rasti tik neheminės geležies formos. (8).

Geležies poreikis

Organizmo geležies poreikis priklauso nuo įvairių veiksnių: žmogaus amžiaus, lyties, moterims taip pat priklauso ir nuo nėštumo bei žindymo krūtimi laikotarpių. Rekomenduojamas kasdienis geležies kiekis (mg), remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinių sveikatos institutų (angl. National Institutes of Health) duomenimis, pateikiamas 1 lentelėje (7):

AMŽIUS	VYRAS	MOTERIS	NĖŠTUMAS	ŽINDYMAS
0–6 mėn.	0,27 mg	0,27 mg
7–12 mėn	11 mg	11 mg
1–3 m.	7 mg	7 mg
4–8 m.	10 mg	10 mg
9–13 m	8 mg	8 mg
14–18 m.	11 mg	15 mg	27 mg	10 mg
19–50 m.	8 mg	18 mg	27 mg	9 mg
51+ m.	8 mg	8 mg

1 lentelė. Rekomenduojamas paros geležies kiekis.

Didesnis dėmesys atkreipiamas į vegetarus ir veganus, kuriems rekomenduojamas 1,8 karto didesnis kasdienis geležies kiekis, atsižvelgiant į tai, kad jie geležies gauna tik su augaliniu maistu, o augalinės kilmės produktuose esančios geležies bioįsisavinimas yra mažesnis nei geležies, gaunamos iš gyvulinės kilmės maisto produktų (1).

Geležies stoka

Kaip jau buvo minėta, geležies stoka yra vienas iš dažniausių mitybos sutrikimų. Skiriami du šio sutrikimo etapai – geležies trūkumas, nesant anemijos, ir geležies stokos anemija, kuomet geležies atsargos organizme visiškai išsenka (2). Jei žmogaus mityba neužtikrina reikiamo į organizmo patenkančios geležies kiekio, būtina reguliariai vartoti geležies papildomai. Jei organizmas praranda geležies dėl fiziologinių ar patologinių būklių, kuomet išsivysto anemija bei pasireiškia klinikinių geležies trūkumo požymių, tokiu atveju reikėtų rinktis geležies preparatus, turičius didesnį geležies kiekį bei pasižyminčius didesniu terapiniu aktyvumu (3). Taigi išsamiau pakalbėkime apie anemiją ir jos pasireiškimą.

Anemija (mažakraujystė) – patologinė organizmo būsena, pasireiškianti eritrocitų skaičiaus ir hemoglobino koncentracijos sumažėjimu:

vyrams ir moterims po menopauzės <130 g/l,
vaisingo amžiaus moterims <120 g/l,
nėščioms moterims <110 g/l (I ir III trimestrą) arba <105 g/l (II trimestrą), dėl ko pablogėja deguonies pernešimas į audinius ir kyla audinių hipoksija (deguonies trūkumas) (6).

Geležies stokos anemija. Nors žinoma gana nemažai skirtingų anemijų rūšių, viena iš dažniausiai sutinkamų – geležies stokos anemija. Jos atsiradimą gali lemti (6):

padidintas geležies netekimas (kraujavimas iš virškinamojo trakto, menstruacinis kraujavimas);
padidintas geležies poreikis (greitas augimas pirmais gyvenimo metais ir ankstyvoje paauglystėje, nėštumas, žindymas krūtimi);
sumažėjusi geležies absorbcija žarnyne (sutrikusi skrandžio rūgšties gamyba ir kt.);
nepakankamas geležies kiekis maiste.

Anemijos simptomai ir požymiai (9):

Bendras silpnumas, nuovargis, energijos stoka, oro trūkumo pojūtis, dėmesio koncentracijos sunkumai, dažnas šalčio pojūtis, išblyškusi oda, širdies plakimo pojūtis, galvos skausmas, plaukų slinkimas, lūžinėjantys nagai, noras valgyti nevalgomus dalykus: ledą, žemę ir kt., susilpnėjęs imunitetas, menstruacijų sutrikimai, neramių kojų sindromas (nekontroliuojamas noras judinti kojas), bendras raumenų silpnumas, greitas raumenų nuovargis ir kt.

Anemijos sunkumo laipsniai (10):

lengva (I˚) – hemoglobinas 120–95 g/l,
vidutinė (II˚) – hemoglobinas 94–80 g/l,
sunki (III˚) – hemoglobinas 79–65 g/l.

Anemijos gydymas geležies preparatais

Geležies preparatai yra pagrindinis geležies stokos anemijos gydymo būdas. Geležies papildų vartojimas padeda pasiekti teigiamų rezultatų greičiau nei mitybos pokyčiai (9). Geriamųjų geležies preparatų vartojimo efektas pasireiškia po 3–4 d.: kraujo tyrime stebimas padidėjęs retikulocitų skaičius, rodantis eritrocitų gamybos suaktyvėjimą, po 7 d. pradeda didėti ir hemoglobino koncentracija (6).

Geležies preparatų vartojimo trukmė ir efektyvumo įvertinimas, sergant anemija

Geležies preparatus reikia vartoti ilgą laiką: mažiausiai 3 mėnesius, dažniausiai – ilgiau, norint pasiekti pakankamą stabilų hemoglobino bei feritino (organizmo geležies atsargas rodančio baltymo) kiekį (9). Norint įvertinti gydymo efektyvumą, žmonėms, vartojantiems geležies preparatus, pakartotinis kraujo tyrimas turėtų būti atliekamas bent jau po 3 mėnesių gydymo laikotarpio. Visgi, jei anemijos simptomatika, vartojant geležies papildus, per pirmąsias 4–8 savaites nemažėja, pakartotinis kraujo tyrimas turėtų būti atliekamas anksčiau, siekiant įsitikinti, ar yra atsakas į gydymą (9).

Geležies preparatų formos

Dažniausiai vartojami geriamieji geležies preparatai, kurie gali būti įvairių formų: tabletės, kapsulės, skysti tirpalai, lašeliai, tirpūs milteliai ir kt. (11). Sunkios anemijos gydymui kartais naudojami ir intraveninės geležies preparatai. Geležies papilduose dažniausiai geležis randama geležies sulfato, geležies gliukonato ar geležies citrato druskų pavidalu (7).

Geležies preparatų vartojimo rekomendacijos

Siekiant efektyviausio geležies įsisavinimo, patartina geležies preparatus vartoti 1 val. prieš valgį arba 2 val. po valgio (12).
Taip pat rekomenduojama rinktis dvivalentės geležies formos preparatus, kurių sudėtyje papildomai yra komponentų, pavyzdžiui, vitamino C, gerinančių geležies įsisavinimą ir biologinį panaudojimą (3).
Jei žmogus serga anemija, apie reikiamą elementinės geležies kiekį apytikriai galima spręsti pagal anemijos sunkumo laipsnį. Esant lengvai anemijos formai, dvivalentės geležies skiriama apie 3–5 mg/kg/d., vidutinei – 5–8 mg/kg/d., sunkiai – 8–10 mg/kg/d. (2).

Maisto produktai, veikiantys geležies preparatų įsisavinimą

Kai kurie maisto produktai ir maistinės medžiagos yra natūralūs geležies inhibitoriai, sumažinantys geležies absorbciją žarnyne ir apsunkinantys geležies kiekio organizme padididinimą. Tokiems produktams priskiriami: fitino rūgštis (randama kai kuriuose grūduose ir ankštiniuose augaluose), taninai (randami arbatoje), polifenoliai, pienas, kofeinas (13).
Visgi yra medžiagų, kurios pagerina geležies absorbciją žarnyne. Pagrindinis, geriausiai žinomas – vitaminas C, kurį rekomenduojama vartoti kartu su geležies preparatais (7).

Geležies preparatų šalutiniai poveikiai

Dažniausiai pasireiškiantys geležies preparatų nepageidaujami poveikiai: pilvo skausmas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas, pilvo pūtimas, pykinimas, pakitusi išmatų spalva (jos tampa žalsvai ar pilkšvai juodos, tačiau dėl to geležies vartojimą galima tęsti), metalo skonis burnoje (7)(1).
Taip pat svarbu nepamiršti, kad per dideli geležies kiekiai yra toksiški organizmui. Suaugusiems ir vaikams virš 14 metų didžiausia saugi geležies paros dozė yra 45 mg (14).

Geriamųjų geležies papildų vartojimo patarimų atmintinė:

rinkis dvivalentę geležies formą turinčius geležies preparatus;
rinkis geležies preparatus, kurių sudėtyje yra vitamino C, arba, vartojant geležies papildus, paraleliai vartoti vitamino C, siekiant geresnio geležies įsisavinimo;
nevartoti geležies preparatų kartu su arbata, kava, pienu ir kitais produktais, apsunkinančiais geležies įsisavinimą;
geležies preparatus vartoti 1 val. prieš valgį arba 2 val. po valgio.

Žinutė į namus

Taigi geležis yra būtina žmogaus organizmui mineralinė medžiaga, kurios pagrindinis vaidmuo yra deguonies transportavimas į audinius. Daugelio žmonių mityba neužtikrina pakankamo kasdienio geležies kiekio, gaunamo su maistu, todėl geležies papildai yra nepakeičiamas pagalbininkas geležies trūkumo organizme korekcijai. Taip pat geležies preparatai, ypač turintys didesnę geležies dalį, yra pagrindinis anemijos gydymo būdas. Renkantis ir vartojant geležies preparatus, svarbu atkreipti dėmesį į aukščiau minėtus patarimus bei nepamiršti, kad naudingų patarimų ir pagalbos visada galite gauti iš profesionalų – šeimos gydytojo ar kito sveikatos priežiūros specialisto.